Ką daryti?

Tik pažiūrėjau trumpą animaciją, kaip gyventi paskutinę minutę:

http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=YoaOf5u8-FU

O prieš tai kilo mintis, kurią norėjau pasidalinti, tik dabar reikia viską sulėtinti ir ramiai apgalvojus suvokti

Jau prieš tai rašiau, kad mes esam labai apgaudinėjami dėl pinigų. Jų būtinai turim turėti, kad mokėti mokesčius, kad kaupti senatvei, jei susirgtume ir pan. Galų gale vaikams, mokslams, maistui, nes nei žingsnio be jų atrodo negali.

Tai NETIESA.

Tai ką turime šiandien yra nauja ir neteisinga, taip anksčiau nebuvo ir taip neturi būti. Daiktai neturi piniginės vertės. Daiktams piniginę ir dažnai neteisingą vertę diktuoja daugelis dalykų, dėl to daugelis žmonių, neturi ką valgyti, neturi savo namų, negali būti su vaikais (nes reikia dirbti užsienyje), negali išgirsti paukščių čiulbėjimo ir tiesiog užvertus galvą pasigrožėti žvaigždėmis.

Tiesa ta, kad vertingiauisa, kas yra žemėje – tai žmogus ir jo galimybės.

Jau net Lietuvoje žmonės pasistato nedidelius šiaudinius namukus, išleisdami labai nedaug pinigėlių. Užsiauginti maisto taip pat reikia žemelės, bet beveik nereikia pinigų. Vyksta sėklų mainai, geri žmonės pasidalina ir padeda vienas kitam. Nesivaikyk pinigų ir atrasi ramybę, bei galėsi pabūti su vaikais. Pasidžiaugti gamta, paukščiais ir …

supranti, kad esi laimingas. Ir kur kas labiau nei nusipirkęs brangų daiktą, kuris tave džiugina, tik itin trumpa laiką jį įsigijus.

Mane vis kamavo natūralus klausimas. Ką daryti norint dar labiau išsilaisvinti iš piniginės sistemos vergijos? Nes vis tiek tenka pirkti batus, dantų pastą ir šepetėlius ir atsiranda begalės poreikių, ko pats pasidaryt negali, tam nesi pasiruošęs ir apskritai neįmanoma viską pasigaminti pačiam. Arba sunku tiek daug visko atsisakyti.

Atsigęžiant į istoriją taip ir norisi ją pakartoti, tik neprarandant draugiškumo ir suvokimo kodėl viskas taip turėtų būti.

DARBO PASIDALINIMAS

Dabar vėl ateina į madą nauose gaminti sūriai, kepta duona. Mes vertinam rankų darbo pintus krepšius, ar megztą rūbą. Jis pinigai buna pigus, bet iš tikro brangesnis už bet kokį su garsia etikete. Čia išryškėja tos apgaulės, kurios mums brukamos per raklamą.

Vėl kažkas ima auginti linus, nors tai taip neapsimoka, kai iš rytų šalių taip pigiai atveža lininius audinius…

Vėl auga paklausa daržovių, kurias augina ūkininkai, kaip sau. O ne  atvežtines iš visur, kur augintojai tuti tik vieną tikslą gauti didesnę masę ir parduoti kuo naudingiau.

Jau žmonės suvokia ir supranta.

Reikia tik kad, žmonės auginantys ir kuriantys bendradarbiautų! Kad žinotų specialistus, kas gerai moka ausi ar megzti. Ar siųti batus. Kas gerai moka gaminti baldus, kas lėles. Ir tais dalykais keistis. Reikia daryt analizę, kokie mūsų poreikiai yra didžiausi, ką vis dar esam priversti pirkti, ir kurti planus kaip tai pagaminti kažkam kitam. Ir po kurio laiko mes patys, draugiški lietuviai pasigaminsim, pasidalinsim, pabendrausim, padėdami viens kitam atgausim nepriklausomybę nuo kinietiškų nekokybiškų prekių. O mūsų pačių pagaminti turės kitą vertę ir kitą kokybę.

Taigi mintis verta jos tolimesnio rutuliojimo